Civilinio kodekso 2.22 straipsnio „Teisė į atvaizdą“ 1 dalyje teigiama, kad fizinis asmuo gali būti fotografuojamas tik turint jo sutikimą. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad asmens sutikimas nereikalingas tuo atveju, jei fotografuojama viešoje vietoje (teismų praktikoje tokia vieta laikoma vieša erdvė, į kurią gali laisvai patekti kiti asmenys), tačiau šiomis aplinkybėmis padarytos nuotraukos „negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją”. Asmens nuotrauka nebūtinai yra laikomas atvaizdas, kuriame matomas asmens veidas. Jei asmenį galima identifikuoti pagal kitus individualius specifinius požymius (pvz. tatuiruotes), toks atvaizdas taip pat gali būti ginamas teisės aktų.
Be CK 2.22 straipsnyje numatytų sąlygų, kuomet asmens atvaizdas negali būti demonstruojamas, yra ir kitų, teismų praktikoje įtvirtintų apribojimų fotografuojant asmenis viešose vietose, nes būdamas viešoje vietoje asmuo nepraranda teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Todėl, jei viešoje vietoje fotografuojamas asmuo bet kokiu būdu išreiškia nenorą būti fotografuojamas, į tai privaloma atsižvelgti, o jei asmuo ir neprieštarauja būti fotografuojamas, tai savaime nereiškia asmens sutikimo savo atvaizdą demonstruoti, atgaminti ar parduoti.